Laurynas Druskininkuose atrado savo gyvenimo pilnatvę, kurios pritrūko per 30 metų, praleistų už Atlanto
Kalbiname veiklų išeivijos lietuvį Lauryną-Larry R. Misevičių (55 m.), po 30-ies metų Jungtinėse Amerikos valstijose sugrįžusį į Lietuvą ir savo naująja gyvenamąja vieta pasirinkusį Druskininkus.
Smalsu jus šnekinti kaip Druskininkų bendruomenės naujakurį, palyginti neseniai pasirinkusį mūsų miestą sėslesne gyvenamąja vieta po 30-ies metų JAV išeivijoje. Kokios paskatos nulėmė apsisprendimą sugrįžti ir įsikurti būtent Druskininkuose?
Į Ameriką 1994 metais iškeliavau mokytis universitete jau iš Nepriklausomos Lietuvos, kuri tuo metu dar tik stojosi ant kojų, bet išvykau visiškai ne dėl ekonominių priežasčių, kaip daugelis jaunimo per pirmuosius dešimt metų po 1990-ųjų kovo 11-osios, o daugiau vedinas jaunystės polėkio nuotykiams ir nenumaldomo noro keliauti, pažinti kitus kraštus ir kultūras. Maniau, užbaigsiu verslo administravimo ir finansų magistratūrą JAV ir grįšiu namo – atgal į Lietuvą – bet trys planuoti meteliai virto trisdešimt... Tačiau nostalgija anksti paliktai gimtinei niekur nedingo, panašiai kaip toje šiuolaikinio dainiaus Arvydo Vilčinsko dainoje „grįžau namo, kol saulė dar nenusileido“.
Esu kilęs iš Kauno, iki šiol ten gyvena mano mama, VDU Atkuriamojo Senato sekretorė ir Valstybinio lėlių teatro įkūrėjų Valerijos ir Stanislovo Ratkevičių duktė Joana Ratkevičiūtė-Misevičienė. Prieš išvykstant iš Lietuvos buvau įleidęs šaknis ir Vilniuje - ten po mokslų baigimo Kaune, kur, beje, apsigyniau bakalaurą rinkodaros srityje su pirmąja atkurto VDU laida 1993 metais, sostinėje pusantrų metų dirbau Lietuvos banke, o po to komerciniame „Senamiesčio“ banke. Taigi abu mūsų šalies didmiesčiai gal ir būtų man tikę pastoviai apsigyventi. Visgi 2022 metais teko organizuoti Pasaulio lietuvių sporto žaidynes Druskininkuose.Tą vasarą į šį Pietų Lietuvos kurortą atvažiavau po 35 metų pertraukos – paauglystėje teko gydytis stuburo iškrypimą „Saulutės“ sanatorijoje. Visos tos emocijos Dzūkijoje prieš keletą metų peraugo į tikrą euforiją, nes Vakaruose tokio nuoširdumo ir svetingumo kaip dzūkų nė su žiburiu nerasi. O ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose žmonės labiau susvetimėję, kosmopolitai - ne iš geriausios pusės. Po žaidynių 2022-ųjų liepą į Lietuvą sugrįžau vėl gan greitai – prieš pat gražiausias žiemos metines šventes gruodį. Turėjau leisti laiką su draugais Vilniuje ir tėvais Kaune...bet penktadienį, gruodžio 9-osios pavakarę, vienas iš gerų pažįstamų mane ištempė į savo sodybą šalia Druskininkų,Vilkiautinio gyvenvietėje.Tą patį vakarą, pažiūrėję pasaulio futbolo čempionato mačą iš Kataro, nuvykome į Grand SPA Lietuva „Keturis vėjus“ pasibendrauti su vietinėmis druskininkietėmis. Taip mano gyvenime atsirado Rūta Jaskevičiūtė, su kuria būtent nuo tos dienos taip ir nebeišsiskyrėme. Po įsimintiniausio savaitgalio kurorte prie Druskonio dar ne kartą buvau sugrįžęs ir į Vilnių, ir į Kauną, tačiau širdyje vis stipriau ruseno jausmas, kad likimas visiems laikams parvedė mane į Dzūkiją.
Praėjusių metų birželį „Druskonio“ fotoobjektyvas Druskininkuose užfiksavo jūsų santuoką su Rūta Jaskevičiūte. Ko gero, vietą santuokai pasirinkote neatsitiktinai?
Su Rūtele, kuri kilusi iš istorinės Perlojos (Respublikos) ir gyvena Druskininkuose jau daugiau nei 30 metų, nematoma Dievo ranka suvedė 2022 m. gruodį, kaip jau užsiminiau. Aš pas ją persikrausčiau vos po trijų pažinties mėnesių, o sugrįžę po turistinės kelionės į Egiptą absoliučiai nebenorėjome skirtis. Rūtos verslas – pačiame Druskininkų centre esanti „Primadona Boutique“ originalaus dizaino moteriškų rūbų parduotuvė, kurioje dirba ir iš užsienio „susigrąžinti“ abu jos vaikai. Šiame kurorte prabėgo beveik visas suaugusios Jaskevičiūtės gyvenimas, šalimais gyvena du broliai, netoliese (Varėnos raj.) trys sesės ir dar vienas brolis...Dzūkija ir Druskininkai jai yra viskas. Tuo tarpu mane pakerėjo garsiausio dzūkų kurorto dvasia, čia pajutau Amerikoje taip ir neatrastą pilnatvę, ramybė prie Druskonio kažin ar egzistuoja kur nors kitur plačiame pasaulyje. Pernai birželio 21-ąją mūsų su Rūtele santuokos šventę Druskininkuose, rodos, palaimino ir dangus – dieną prieš kaip iš kibiro pylė lietus, stipriai apsiniaukė, o sekantį rytą ir visą tą šeštadienį švietė saulutė. Aukščiausiasis apdovanojo mus savo malone, tarsi burtininko lazdele pritardamas mudviejų pasirinkimui amžinus įžadus ištarti ne kur kitur, o gražiausiame Nemuno krašto kurorte.
Žiniasklaida pašmaikštavo, jog prieš 30 metų atsidūrėte JAV, neva bėgdamas iš Kauno nuo garsių savo senelių ir tėvų šešėlio, kita vertus, 1992 metais kaip Kauno Vytauto Didžiojo universiteto gabus studentas laimėjote vieną iš dviejų Konektikuto valstijos Bridžporto universiteto stipendijų. Ką studijavote pastarajame universitete ir kaip anapus Atlanto klostėsi jūsų darbinė karjera?
Esu be galo dėkingas savo seneliams (Kauno valstybinio. lėlių teatro įkūrėjams Valerijai ir Stasiui Ratkevičiams – red.past.) ir tėvams (VDU Atkuriamojo Senato sekretorei doc. Joanai Ratkevičiūtei-Misevičienei ir ilgamečiui KTU bei LSU dėstytojui, LRT bendradarbiui doc. Vyliui P. Misevičiui) – sakoma, kad senelių ir tėvų nepasirinksi, bet aš, net jei ir turėčiau tokį pasirinkimą, rinkčiausi tiktai juos – tuos pačius... Tačiau norėjosi gyvenime šiek tiek įminti ir savo pėdas: pabaigus pirmąją ką tik atkurto tuometinio VDU bakalaurų laidą, dauguma sulaukėme pasiūlymų išvykti studijuoti svetur. „University of Bridgeport“ JAV Rytų pakrantėje garsėjo kaip vienas tarptautiškiausių Šiaurės Amerikos universitetų, jame mokėsi apie 70 šalių atstovai, taip pat ir nemaža grupė lietuvių. 1996 m. šį Connecticut valstijos universitetą baigiau apsigynęs verslo administravimo ir finansų magistro darbą. Prieš tai vasarą trumpam grįžęs į Lietuvą dar spėjau įgyti ir VDU magistro diplomą tarptautinės rinkodaros srityje. Per 30 metų JAV spėjau padirbėti Jungtinio Šveicarijos banko (Union Bank of Switzerland-UBS) padaliniuose Stamford-CT ir Jersey City-NJ, po to trijuose iš penkių bene galingiausių amerikiečių komercinių bankų – JPM Morgan Chase, Wells Fargo ir Bank of America, vėliau dar keturiose stambiausiose draudimo bendrovėse – Farmers, State Farm, Allstate ir American Family Ins. Pagaliau atidariau savo paties finansinių sprendimų agentūrą, kuri tebeveikia iki šiol – su kolegomis dirbame JAV, kaip mus išmokė pandemija, nuotoliniu būdu, padedame žmonėms įvairiausiais klausimais, pradedant nuo verslo steigimo už Atlanto, baigiant optimaliausių draudimo planų paieškomis ar paskolų suradimu. Taip pat tapau nedidelės statybų ir namų remonto bendrovės JAV sostinėje Vašingtone bendrasavininkiu – be įvairių darbų, esame aptvarkę ir istorinį Lietuvos ambasados pastatą. Įdomiausia tai, kad abudu - su šios firmos steigėju Visvydu Matuliu - pastaruoju metu grįžome pastoviam gyvenimui iš Amerikos į Lietuvą, bet įmonė tebedirba, veikia pelningai, o mes jai vadovaujame per atstumą nepaisant net 7 valandų laiko skirtumo tarp Vašingtono ir Vilniaus.
Kaip tas medis, kurio vėjas neišvers, nes jo šaknys tvirtos, išeivijoje pagarsėjote kaip lietuvių sporto organizatorius, žurnalistas, ilgametis Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos vadovas ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizatorius. Matyt, buvote ir įsimintinų Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, vykusių Druskininkuose 2022 metais, vienas iš organizatorių? Apskritai, kaip sekėsi suburti išeivijos lietuvius sportinei veiklai? Galbūt teko įsitikinti, jog lietuviai, kur bebūtų, – imli sportui tauta?
Nuo pat ankstyvos jaunystės man patiko būti įvairių masinių renginių, visuomenei svarbių įvykių „epicentre“.Vos baigus J. Jablonskio vidurinę mokyklą Kaune ir įstojus į tais pačiais metais atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą, įkūrėme VDU sporto klubą. Jo studentų pirmininku tapau jau pirmajame kurse, žaidžiau krepšinį universiteto vaikinų komandoje. Emigravus į JAV, patį pirmąjį saulėtą rugsėjo sekmadienį nejučiom išėjęs pasivaikščioti už universiteto miestelio ribų, tiesioginiu taikymu atsiradau prie lietuvių 1907 m. statytos Šv. Jurgio bažnyčios Bridgeport, CT, kuri tebėra visai šalia mano Alma Mater už Atlanto. Tai buvo ne kas kita, kaip Dievo ženklas, kad ne tik teks prisijungti prie lietuviškos veiklos Amerikoje, bet ir tam paskirti nemažą dalį viso savo gyvenimo JAV. Pirmiausia prisijungiau prie „Lietuvos Vyčių“ skyriaus, veikusio toje pat lietuviškoje Šv. Jurgio bažnyčioje Bridgeport, vėliau padėjau atkurti JAV lietuvių bendruomenės apylinkę tame pačiame mieste, tada Connecticut lietuvių sporto klubą Waterbury – CT valstijos lietuvių „sostinėje“. Tada sekė ŠALFASS (Šiaurės Amerikos Lietuvių Fizinio Auklėjimo ir Sporto Sąjunga), na, ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kurių rengimo komitete esu dabar jau nei daug, nei mažai, - daugiau nei 20 metų.
Taip, ir 2022 metais Druskininkuose teko nemažai prisidėti, kad į mūsų kurortą sugužėtų apie 3 tūkstančiai dalyvių iš beveik 30 pasaulio valstybių. Išduosiu paslaptį, kad šiuo metu bandome organizuoti pirmąsias istorines žiemos sporto šakų pasaulio lietuvių žaidynes... galbūt pavyks jas surengti jau kitais 2027 metais. O kur tokia unikali diasporą vienijanti su Lietuvos lietuviais šventė galėtų būti tobulai suruošta?! Atsakymas tik vienas – 1794 m. įsikūrusiame kurorte prie Druskonio!
Sportas ir tautiniai šokiai turbūt yra labiausiai išeivijos ir ne vien tik užsienyje lietuvius suburianti veikla. Žiemą-vasarą mes mėgstame judėti, bendrauti ir... konkuruoti tarpusavyje. Juk kaip ne kaip esame Šiaurės Atėnai, turime kuo ir galime nustebinti visą likusį pasaulį. Iš Nemuno krašto - į olimpines aukštumas. Kaip ten bebūtų, lietuviško ąžuolo su tvirtomis šaknimis neišvers jokie likimo vėjai, kad ir kokie stiprūs bebūtų. Na, ir mano pirmagimis sūnus Ąžuolas Margiris Misevičius, nors ir gimęs tame pačiame Bridgeport-CT-JAV, šiuo metu gyvena Lietuvoje ir niekur išvažiuoti neplanuoja. Tikiuosi, kad ateityje savo tėvų gimtą šalį kaip pagrindinę gyvenimo kryptį pasirinks ir Portlande (Oregono valst.) augantis mano jaunėlis Rokas Sabonis (Misevičius), taip pat puikiai kalbantis lietuviškai, pernai dalyvavęs savo pirmosiose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Palangoje, o šiemet jau spėjęs sušokti pirmojoje gyvenime lietuvių išeivijos tautinių šokių šventėje Čikagoje.
Ką šiuo metu veikiate ir kokiems darbams užsimojęs kaip Lietuvos turizmo ambasadorius diasporai?
Kada apsigyveni viename gražiausių Baltijos šalių ir, ko gero, Rytų Europos kurortų, norisi apie Druskininkų grožį skleisti gerą žinią kuo toliau už Lietuvos ribų. 8-erius metus bendradarbiaujant su Pasaulio lietuvių bendruomene (PLB – didžiausia lietuviška ne politinė visuomeninė organizacija), 7-erius iš jų prabuvus Valdybos nariu, teko daug keliauti po platųjį pasaulį, ar tai rengiant filmuotą medžiagą LRT autorinei laidai „Širdyje lietuvis“ (su kuria dirbame kartu nuo 2020 metų), ar tai kviečiant diasporos lietuvius į „Mūsų olimpiadą“ – kas ketverius metus organizuojamas Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, ar tai žygiuojant piligrimų pramintu Santjago de Compostella keliu Šiaurės Ispanijoje-Galicijoje, visuomet atsiranda galimybė plačiau papasakoti apie savo gimtąjį kraštą, pakviesti visus žmones į Lietuvą. Vienąsyk diskusijoje Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje PLB pirmininkė Dalia Henke supažindino su Turizmo ir kurortų plėtros skyriaus atstove Lidija Bajarūniene, kuri mane iš karto užkrėtė savo nepalaužiamu entuziazmu išradingai reklamuojant Lietuvą po visą pasaulį. Pasikalbėjome, kaip galėčiau padėti pritraukti užsienyje gyvenančius lietuvius, ypatingai tuos, kurie jau gimę ir užaugę svetur, kuo galime sudominti mūsų išeiviją, kad per daug nenutoltų nuo savo tėvų ar senelių gimtojo krašto, jog „atrastų“ savąją Lietuvą. Taip po truputį įsibridau ir į turizmo vandenis, o kaip byloja lietuvių liaudies išmintis, „puolęs į balą sausas nekelsi“. Su Rūtos šeimyna įkūrėme išskirtinę turizmo sodybą „Paežerės istorijos“ Veršių kaime prie Leipalingio, padedu organizuoti diasporos lietuvių formaliųjų ir neformaliųjų švietimo institucijų vasaros stovyklas Dzūkijoje, vis daugiau iš mano kelių tūkstančių draugų įvairiose mūsų planetos šalyse atvyksta atostogų ne kur kitur, o šičia - į Druskininkus. 2024-aisias gautas Lietuvos turizmo ambasadoriaus pareigas priėmiau labai rimtai, kaip ir visus kitus savo įsipareigojimus. Jaučiuosi bent nedidele dalimi prisidėjęs prie to, kad paėjusiais – 2025 m. mūsų kurorte apsilankė daugiau nei pusė milijono svečių, nakvynių skaičius kurorte beveik siekė pusantro milijono. Tačiau tai dar toli gražu ne riba, juk šiuo metu PLB vienijame 57 lietuvių diasporos šalis, kur veikia organizuotos lietuvių bendruomenės, ir dauguma jų tikrai neapsilankė Druskininkuose. Per ateinančius pusę metų pagrindiniu savo tikslu laikau sukviesti rekordinį išeivijos lietuvių skaičių į Dzūkiją būsimą žiemą, nes skirtingai negu pajūris, mūsų regionas yra lygiai toks pat patrauklus šaltuoju metų laiku kaip ir vasarą. Lietuvos SPA sostinė užsienyje gyvenančių mūsų tautiečių antplūdžiui daugiau nei pasiruošusi.